Šį kartą Vaikų literatūros muziejuje kalbėjomės skaudžia tema, nes perskaitėme mažutę, bet itin stiprią Pierre Gagnon knygą "5-FU". Tai pasakojimas apie vėžiu sergančius žmones, tame tarpe ir vaikus. Autorius lakoniškais sakiniais išsako asmeniškai patirtą didžiulį skausmą, neviltį, baimę, nežinią ir viltį. Nepasakosiu turinio. Tik paaiškinsiu tokį literatūros pasirinkimą - kad vaikai suprastų paprastos laimės vertę. Kad žinotų, jog reikia džiaugtis kasdienybe, jog yra likimo apdovanoti sveikata, jog gyvenimas yra labai trapus. Ne, jie ne per maži. Jie negali augti šiltnamyje, galvodami, kad nėra ligų ir mirties. Jie privalo mokytis suprasti ir užjausti kito kančią. 
    Paprašiau iliustruoti pasirinktą citatą ir buvau nustebinta giliomis septintokų įžvalgomis. Jie metaforiškai vizualizavo kilusias emocijas, kurios, akivaizdu, tikros. Ir ašaros skaitant buvo tikros...
    Dabar galvoju: ką čia tokio šviesaus, lengvo, bet prasmingo paskaityti, belaukiant Kalėdų?...